Migonių piliakalnis: paslaptingos legendos, lobiai ir senovės aukurai

Migonių piliakalnis

Migonių piliakalnis (Kaišiadorių r., Kruonio sen.) yra kairiajame Kruonės upelio (Lapainios dešiniojo intako) krante, kranto aukštumos kyšulyje. Iš upelio pusės piliakalnio šlaitai siekia 16 m aukštį, jo aikštelė nedidelė – vos 9,5 x 16 m dydžio. Iš pietų pusės ją saugo 4 m aukščio pylimas ir griovys. Piliakalnį supa didelė, apie 1,5 ha ploto, senovės gyvenvietė, o netoliese, už 200 m į šiaurės rytus, dešiniajame Kruonės krante, yra pilkapių grupė. Tai – vienas išraiškingiausių archeologinių paminklų kompleksų (Migonių piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapynas) rytų ir pietryčių Lietuvoje.

Migonių piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapiai buvo nuodugniai tiriami 1954, 1955 ir 1957 metais. Tyrėjai čia atrado net 2,8 metro storio kultūrinį sluoksnį, įrodantį ilgalaikį ir intensyvų šios vietos gyvenimą. Aptiktos įtvirtinimų liekanos, su keturiais aiškiais statybos etapais, pažymėtais gaisrų pėdsakais – tyliais liudytojais to meto įtampų, kovų ir pavojų.

Netoliese išsidėsčiusi senovės gyvenvietė, apimanti apie 1,5 hektaro, pasakoja apie žmones, kurie čia dirbo, statė, augino vaikus ir kūrė bendruomenę. O už 200 metrų toliau, dešiniajame Kruonės krante, slepiasi devyni pilkapiai, iš kurių aštuoni atskleidė griautinius kapus su įkapėmis, leidžiančiais pažvelgti į III–V amžiaus laidojimo tradicijas bei žmonių pasaulėžiūrą.

Kas iš tikrųjų buvo Migonių piliakalnis? Ar tai buvo slėptuvė nuo priešų, ar didžiūnų pilaitė, ar galbūt sakralinė vieta – atsakyti vienareikšmiškai sunku. Žinoma tik tiek, kad jo funkcija bėgant amžiams keitėsi, bet svarba liko. Vieni tyrėjai teigia, kad piliakalnis buvo tvirtovė, kur gyventojai slėpdavosi ištikus pavojui, o kiti – kad tai galėjo būti vietinės diduomenės rezidencija, ar net religinė apeigų vieta, kur bendruomenė rinkdavosi į svarbiausius gyvenimo įvykius.

Šiandien Migonių piliakalnis nėra tiesiog žalias kalnas – jis liudija apie mūsų praeitį, kai net ir nedidelė vietovė galėjo turėti didžiulę reikšmę. Tai – socialinis centras, vieta, kurią bendruomenė gynė ne tik nuo priešų, bet ir nuo užmaršties. Vietovės įrengimas reikalavo sutelkto kolektyvinio darbo, todėl manyti, kad tai tebuvo karo inžinerijos kūrinys – per daug supaprastinta. Piliakalnis buvo ir valdžios vieta, teisingumo salė, apeigų kalva – galiausiai, bendruomenės šventovė, kurią buvo verta ginti pačią savaime.

Kelionė į Migonių piliakalnį – tai kultūrinė patirtis ir kvietimas pajusti senovės dvasią. Kiekvienas žingsnis link jo – tai žingsnis į mūsų protėvių kasdienybę: į jų kovas, viltis, tikėjimą ir gyvenimo tvarką. Ši vieta ypatinga tuo, kad leidžia ne tik žiūrėti į praeitį, bet ir ją pajusti – stovint virš slėnio, įsivaizduoti, kaip čia degė laužai, skambėjo šnekos ir aidėjo būgnų ritmai.

Migonių piliakalnis – tai viena iš tų vietų Lietuvoje, kurią būtina aplankyti ne tik istorijos entuziastams, bet ir kiekvienam, kuris nori prisiliesti prie savo šaknų, įkvėpti senovės oro ir pasijusti mažyte, bet neatsiejama šios žemės pasakojimo dalimi.

Migonių piliakalnio padavimai

Kraštovaizdyje gerai matomas Migonių piliakalnis, matyt, nuo seno kėlė vietos gyventojų susidomėjimą ir žadino jų vaizduotę. Žmonių pasakojimai apie piliakalnį yra įvairūs, deja, užrašinėti epizodiškai ir neišsamiai.

Žvelgiant chronologiškai, seniausių pasakojimų apie Migonių piliakalnį motyvai iki šiol buvo žinomi iš F. Pokrovskio, kuris rėmėsi vietos mokytojo užpildyta anketa:

„Apie šį kalną pasakojama, kad jis esąs supiltas karo su švedais metu. Švedai žemę sunešę kepurėmis. Pasak kito pasakojimo, kalną supylę lietuviai, kurie čia pagonybės laikais atlikdavę religines apeigas”.

Šie motyvai išlieka svarbiausi ir vėlesniais metais, varijuoja nežymiai. Pasakojama, kad piliakalnį kepurėmis supylė švedai, nežinomos šalies kareiviai savo žuvusiam vadui, kad čia būta žinyčios ir pagonys degino aukas. Taip pat pasakota, kad piliakalnį supylę lietuvių kariai, kurie vėliau buvę palaidoti Migonių pilkapiuose, kad kalne gyvenanti užburta karalaitė ir pan.

1888 m. E. Volteris atvyko į tuometinius Kruonio ir Žiežmarių valsčius, žvalgė ir aprašė Balceriškių, Buivydonių, Pridotkų, Rokiškių ir Migonių kaimų piliakalnius. Tiesa, šiuos archeologinius paminklus jis laikė pilkapiais.

Migonių piliakalnis minėtų metų liepos 6 dieną buvo aprašytas keturiuose ataskaitos puslapiuose (dviejuose lapuose) rusų kalba su trumpučiais lietuviškais intarpais. Autorius piliakalnį vadina Piltieka (Пильтѣка), ko gero, taip pat kaip ir jo apklausti vietos gyventojai. Tekste pasitaikanti žodžio Piltieka daugiskaita: другiе говорятъ, что эти Пильтѣки были когда-то алтарями [‘Kiti pasakoja, kad šios Piltiekos kadaise buvo altoriai’] verčia manyti, jog Piltieka galėjo reikšti ne vien konkretų paminklą, bet ir apskritai piliakalnį – „supiltą kalną“. Antra vertus, jokiuose kituose šių apylinkių, o ir kitų Lietuvos vietovių pasakojimuose pavadinimas Piltieka nėra aptinkamas, išskyrus paties E. Volterio tais pačiais metais pateiktą Pelekonių piliakalnio (Prienų r.) aprašymą.

Migonių piliakalnio aprašymą E. Volteris pradeda nuo jo padėties apibūdinimo. Detaliai aprašomi nuo piliakalnio atsiveriantys vaizdai, piliakalnio forma, nurodomi įvairūs jo matmenys. Toliau pateikiami seno vietos gyventojo pasakojimai. Juose – dažnas žodinės tradicijos motyvas, kad piliakalnis esąs supiltas 1812 m. iš Rusijos besitraukiančių prancūzų karių, kurie jame paslėpę didžiulius turtus. Tačiau pati įdomiausia vieta – E. Volterio aprašymo pradžioje pateiktas padavimas:

…Iš aplinkinių žmonių padavimų girdėjau tik tokius: vienas senis man pasakojo, jog tokios Piltiekos yra supiltos labai senais laikais, kai žemėje gyveno Nojus (Najus). Šioje šalyje tada gyveno pagonys (paganis). Kiekviena jų šeima turėjo savo ypatingą atskirą Piltieką. Ant tos Piltiekos šeimos vyriausiasis taikydavo ir teisdavo besivaržančius ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau neatšaukdavo.

Kai kas nors iš jo šeimos numirdavo, uždegdavo ant Piliakalnio viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai (bravas, drasus ir naudyngas gentei, gyminei, szeimynai, draugystei kaip sakė senis), pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiuosius. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę kūną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.

Tas pats senis, man atkakliai klausinėjant, pasakė: „Kiti pasakoja, jog šios Piltiekos kadaise buvo altoriai; ant jų atnašaudavo stabams dievams (bałvonams) aukas ir netgi žmones degindavo, bet ar tai tiesa, ar ne, nežinoma.“

Apie Migonių Piltieką yra paplitęs dar toks padavimas. Kad ši Piltieka yra supilta 1812 m. karo metu prancūzų, jiems bėgant iš Rusijos. Esą šiame kalne yra prancūzų paslėpti milžiniški turtai, kurių jie nenorėjo palikti rusams; slėpdami juos, prakeikė taip, kad dabar niekas negali jais pasinaudoti, išskyrus tikrą prancūzą (tikro prancuzo). Tokių kalbų priežastimi, matyt, tapo tai, jog esą, kaip man pasakojo, prieš 2–3 metus prie Mi- gonių kaimo atvažiavo du nepažįstamieji ir patraukė tiesiai prie šio Piliakalnio. Niekas iš migoniečių jų nelydėjo, o tik jiems išvykus po kelių dienų piemenys pastebėjo, kad kalno viršūnėje kasta. Užlipę ant kalno jie rado duobę, iš kurios, atrodė, buvo ištraukti keli į statinaitę panašūs puodai.

Iš E. Voltero rankraštinio palikimo

Migonių piliakalnis

Kruonių valsčiuje, Trakų apskr., Migonių sodžiūje yra dailus, aple 20 sieksnių augščio, pilekalnis, supiltas ant kranto upelės ir užimąs apie 30 ketvirtainių sieksnių plotą. Kelios dešimtįs metų atgal jaunimas dažnai ant jo rinkdavęsis pažaistų ir pašoktų. Senieji žmonės sako, kad ant jo lietuviai stabmeldžiai kurendavę aukas, kiti vėl spėja, kad pilekalnis tas esąs švedų supiltas; tikrai apie ji niekas nežino. Pačiame viršukalnyje yra dvi duobeli, apie kurias žmonės kalba, kad iš ten buvę iškasti pinigai, kiti vėl sakydavę, kad buvę išimti kaž kokie paslėpti sidabro indai, net buvęs intariamas vienas, šiandien jau miręs, Migonių sodžiaus ūkininkas.

Kitoje upelės pusėje, ant Klaboniškio lauko, yra taip vadinamieji kalneliai-kapčiai, kurie atsiduria net čia pat einančion vyriausybės girion. Visi jie nukloti akmenimis nedidelesniais, kaip vienam žmogui pakelti. Kai-kuriuos kapčius žmonės aria ir randa senobinių ginklų, panašių į dabartinius kazokų durtuvus. Durtuvai tie yra iš plieno, sodinami ant koto, apie uolaktį ilgio, iš abiejų šonų aštrus, o į viršūnę smailūs. Iš jų žmonės daro sau kaltus. Buvę rasta dar du geležgaliu mūsų dabartinių šaukštų pavidale, tik nežinia kur nusimėtę. Girioje ant tų kalnelių už-augo pušis apie 14 verškų drutumo.

A. Lapinskas „Mūsų pilekalniai” // Viltis 1911 m., spalio 11 d., p. 1-2